Kaudeksiniai augalai arba augalai storuliai – kas tai?

Besidomint augalų pasaulio įdomybėmis galima susidurti su žodžiu kaudeksas, tačiau ką jis reiškia, kokius augalus apibūdina ir kaip su tais augalais elgtis? Nei žodynuose, nei botaniniuose straipsniuose lietuvių kalba jis, atrodo, apskritai nefigūruoja, nors augintojų vartojamas gan dažnai, o ir užsienio tekstuose (angl. caudex) nėra itin retas, tad kas būtent turima omenyje vartojant šį skolinį?

Kas yra tas kaudeksas?

Terminas kaudeksas kilęs iš lotyniško žodžio caudex, reiškiančio medžio kamieną. Šis terminas iš pradžių taikytas apibūdinti tokiems augalams, kurie formuoja tvirtus, medėjančius, išoriškai į medžius panašius, tačiau visiškai kitokios nei medžių sandaros stiebus, būdingus, pavyzdžiui, cikainių klasei priklausantiems augalams, t.y. cikams (Cycas), zamijoms (Zamia), galvoniams (Encephalartos) ir kitiems, taip pat įvairioms palmėms ar mẽdiniams paparčiams (taurėpaparčiams (Cyathea), diksonijoms (Dicksonia) ir t.t.).

Laikui bėgant kaudeksiniais pradėta vadinti ir kiek kitokius augalus: tuos, kurie išsiskiria itin išpampusiais, netipiškas proporcijas augalams suteikiančiais stiebais, gebančiais kaupti vandenį. Tai įnešė neapibrėžtumo bei davė pradžią begalei interpretacijų, mat tinkamumą augalų-storulių grupei galima vertinti ne tik pagal antžeminę dalį, bet ir tai, kas auga po žeme – juk stiebagumbiai, svogūnai ar šakniastiebiai tam tikra prasme taip pat yra stiebai, tik pakitę ir pasislėpę žemėje. Griežto apibrėžimo, jei toks ir buvo, neliko ir ilgainiui žodis kaudeksas tapo sinonimu smarkiai padidėjusiems, tvirtiems (sumedėjusiems), vandenį kaupiantiems daugiamečių augalų stiebams bei gumbams, o kai kurių nuomone, ir svogūnams (pvz., žargio (Bowiea volubilis), albukos (Albuca) ir pan.). Šią ypatybę turinčių augalų grupė apjungė gausybę rūšių iš daugiau nei 100 skirtingų, net ir tarpusavyje nesusijusių augalų genčių, tad įvairovė išties įspūdinga.

Kokie augalai formuoja kaudeksą?

Kaudeksą formuojantys augalai sutinkami įvairiose pasaulio dalyse ir dažnu atveju yra sausringų vietovių gyventojai, prisitaikę kaupti vandenį tam, kad ištvertų ilgai besitęsiančias sausras ir karščius, o prasidėjus lietingajam sezonui pajėgtų suskubti augti bei toliau pildytų savo atsargas iki sekančio, mėnesių mėnesius galinčio tęstis sudėtingo laikotarpio. Tokie augalai dėl sausros gali netekti šaknų, o reaguodami į aplinkos pokyčius, neretai numeta lapus ar net visus stiebus (būdinga vijokliams), kad per juos negarintų vandens ir maksimaliai sumažintų vandens praradimą. Sunkiu metu jie gyvena iš kaudekse sukauptų atsargų. Nuostabu tai, kad net ir visiškai negiminingos, skirtingose planetos vietose augančios rūšys “sugalvojo” tokį patį būdą išgyventi ir sėkmingai juo naudojasi. Beje, gebėjimas kaupti vandenį audiniuose yra sukulentų savybė, tik nesutariama, ar sukulentams derėtų priskirti požeminėje dalyje atsargas saugančius augalus. Bet kuriuo atveju, dauguma kaudeksiniais vadinamų augalų laikomi sukulentais ir šiandien vartodami žodį kaudeksas pardavėjai ar mėgėjai įprastai galvoje turi būtent sukulentus.

Pagal prisitaikymą gamtoje, kaudeksą turinčių augalų gyvenimo formos skiriasi: vieni pampsta antžeminio stiebo dalyje, tuo tarpu kitų kaudeksai būna iš dalies pasislėpę, na, o dar kitų vandens “talpyklos” formuojasi giliau dirvožemyje. Kaudeksai gali užaugti stulbinamo dydžio, suteikdami augalams itin savotišką išvaizdą, tad nenuostabu, jog tokie keistuoliai sužavėjo augalų entuziastus. Kolekcininkų susidomėjimas kambaryje galinčiomis augti neįprastų formų rūšimis per pastaruosius keletą metų tik didėjo, tiesa, dėmesys krypo ne vien į akivaizdžius storulius, bet ir tuos, kurie tikrą lobį slepia po žeme, mat paaiškėjo, jog kambario sąlygomis tą lobį dažnai galima atkapstyti, iškelti virš vazono, substrate palikti tik šaknis bei nedidelę kaudekso dalį ir džiaugtis unikaliu skulptūrišku augalu.

Ką svarbu žinoti prieš įsigyjant storulį?

Kaudeksą formuojančių augalų pasiūla šiuo metu tikrai didelė, tačiau jų kaina nėra maža, o didesni egzemplioriai yra itin brangūs. Taip yra todėl, kad tai – gan lėtai arba labai lėtai augantys augalai (žinoma, yra išimčių) ir tam tikroms rūšims prireikia daugybės metų (net dešimtmečių, o gamtoje ir viso amžiaus), kol kaudeksas pasiekia dėmesio vertą, kolekcininkų trokštamą dydį. Rūpesčių kelia ir dauginimas: kai kurios rūšys dauginasi tik sėklomis, tačiau nemaža tokių augalų dalis yra dvinamiai, t.y. vyriški ir moteriški žiedai susidaro skirtinguose individuose, taigi reikia ne tik sulaukti, kol augalas subręs ir pradės žydėti, bet ir turėti mažiausiai du tuo pačiu metu žydinčius tos pačios rūšies vienetus, kad būtų galima tikėtis sėklų. Toliau vėlgi seka ilgas procesas, kol sėkla sudygsta ir sėjinukas užauga bei sustorėja. Kitas rūšis galima dauginti auginiais, tačiau daugelio iš jų atveju auginiai kaudekso neformuoja.

Gaila, bet dėl didelės paklausos ir dauginimo keblumų, kai kuriems pardavėjams tampa parasčiau ir pigiau siūlyti brandžius, iš augimviečių išluptus rečiau sutinkamus storulius. Kaip priemone užsidirbti tokiais augalais naudojasi ir nieko bendro su auginimu neturintys asmenys. Jei kaudeksas yra labai stambus, galbūt duobėtas, su žaizdomis, įtrūkimais ar panašiais pažeidimais, beveik ar visiškai neturi šaknų, parduodamas už, palyginti, nedidelę kainą ir ypač jei tai tik vienas iš būrio panašių siūlomų išpampėlių, naivu tikėtis, jog prekiaujama ne iš laukinės gamtos ištrauktais augalais. Kiekvienas toks nupirktas egzempliorius, deja, skatina gamtos niokojimą ir prisideda prie rūšių nykimo. Pvz., tukviai Pachypodium gracilius jau seniai pripažinti sparčiai nykstančiais, nepaisant to socialiniuose tinkluose ir dabar dažnai šmėžuoja kolekcininkų apetitą žadinančios senų kaudeksų nuotraukos, tuo tarpu komentatoriai, nesuprantantys, kas už to slepiasi, žavisi jomis bei teiraujasi, kur įsigyti. Netrūksta ir siūlymų pirkti. Na, o realybė tokia, kad iš šimtų ar tūkstančių nelegaliai per metus iškastų tukvių transportavimą (dirbančiųjų augalų apsaugos srityje teigimu) ištveria vos iki penktadalio visų augalų, kitaip tariant, daugiau nei 80% dešimtmečius skaičiuojančių gražuolių tiesiog žūsta dėl žmonių godumo… Tai – tik vienas iš pavyzdžių ir apie šią problemą būtų galima rašyti ilgą atskirą įrašą. Visa tai suvokus, nepalyginamai patrauklesne alternatyva tampa jaunų, iš sėklų išaugintų augalų įsigijimas, net jei tai ir ilgesnis bei kantrybės reikalaujantis būdas vieną dieną turėti įspūdingą augalą.

Kaip prižiūrėti kaudeksinius augalus?

Kalbant apie kaudeksą formuojančių augalų priežiūrą, vieno recepto nėra, nes tai didžiulė skirtingų augalų grupė, taigi ir poreikiai skiriasi priklausomai nuo augalo rūšies. Ką tuomet daryti panorus auginti kaudeksinę įdomybę? Pirmiausiai reikėtų pasidomėti apie konkrečios rūšies gyvenimą gamtoje: kokiose vietovėse rūšis sutinkama, kaip auga, ar būdingas ramybės periodas, jei taip, kaip augalas elgiasi tuo metu ir t.t. Daug naudingos informacijos apie tai galima rasti powo.science.kew.org/ ar www.llifle.com/ bei worldofsucculents.com . Nors kambaryje galioja visai kitos taisyklės nei gamtoje ir augalai geba prisitaikyti prie skirtingų namų sąlygų, žinios apie augimvietes gali padėti suprasti pagrindinius priežiūros principus. Toliau pateikiami keli pavyzdžiai.

• Tarkime, į akį kritusiai rūšiai visiškai normalu ramybės periodu numesti visus lapus. Kodėl svarbu tą žinoti? Viena iš priežasčių – estetinė. Susižavėjus lapų grožiu, vėliau gali tekti nusivilti, nes ne kiekvienas džiaugsis supratęs, kad augalas galbūt mėnesį, o gal ir pusę metų tų lapų nė neturės, tik miegos ir atrodys lyg plika bulvė ar sudžiūvėlis be gyvybės ženklų. Svarbu ir tai, jog žinios apie ramybės laikotarpį padės tinkamai įvertinti situaciją pradėjus gelsti ir byrėti lapams, antraip gali kilti mintis, kad augalui taip nutiko dėl troškulio ir reikia jį gelbėti gausesniu laistymu. Deja, perlaistymas snaudžiantį ar besiruošiantį snausti storulį gali labai greitai pribaigti. Mažiau patyrę augintojai taip pat gali pamanyti, kad kurį laiką nebežaliuojantis augintinis jau nebegyvas, jį tiesiog išmesti ir per nežinojimą prarasti visiškai sveiką augalą.
• Perskaičius, kad tam tikra rūšis kilusi iš, pvz., Pietų Afrikos pusdykumių, gali susidaryti įspūdis, jog tos rūšies augalai visą dieną kaitinasi saulėje, taigi ir auginant kambaryje šviesos poreikis bus itin didelis. Visgi daugiau pasidomėjus paaiškėja, kad gamtoje tokie augalai auga krūmų šešėlyje, pasislėpę nuo ryškių spindulių arba įsikuria uolos šlaite, kuris beveik visą dieną būna pavėsyje ir tiesioginiai saulės spinduliai augalų nepasiekia. Tokia informacija pasufleruoja, kokiu apšvietimu reikėtų pasirūpinti namuose.
• Gavus naują augalą be substrato, gali kilti neaiškumų, ką daryti su kaudeksu: užkasti jį ar palikti matomą. Vėlgi, atsakymų reikėtų ieškoti gamtoje. Jei natūraliai tokie augalai kaudeksą formuoja po žeme, atidengtas jis gali storėti gerokai lėčiau arba apskritai nustoti didėti. Vis dėlto nusprendus tokių augalų storąją dalį palikti iškeltą, reikėtų ją slėpti nuo tiesioginės saulės, priešingu atveju iškyla nudegimų rizika. Tiesioginės saulės kaitra gali sukelti ir augimo bėdų (ypač jaunesniems augalams), kadangi sukauptos vandens atsargos mažės dėl garavimo. Labiausiai reikėtų saugoti miegančius, taip pat menkas šaknis arba nedidelį kaudeksą ir daug lapų turinčius augalus.

Žinoma, visko nusižiūrėti nuo gamtos, nepavyks, kadangi kiekvieno augintojo namuose vyrauja unikali terpė su savita temperatūra, apšvietimu, oro drėgme, oro cirkuliacija, naudojamo substrato savybėmis, vazono tipu ir dydžiu, vandens, kuriuo laistomi augalai, sudėtimi ir pH, laistymo bei tręšimo įpročiais, trąšų sudėtimi… Žodžiu, visa galybė kintamųjų. Jau vien kaimynystėje gyvenančių tos pačios rūšies kambarinių augalų augimas gali skirtis kaip diena ir naktis, ką ir kalbėti apie skirtingas rūšis, todėl vieno atsakymo, kokį būtent substratą rinktis ir kaip tinkamai laistyti kaudeksinius augalus, atrodo, nėra ir negali būti. Ir vis dėlto, galima išskirti dvi pagrindines rekomendacijas, galinčias palengvinti jei ne visų, tai daugumos parduodamų kaudeksą formuojančių augalų priežiūrą:

• substratas turėtų būti itin laidus; vienos rūšys natūraliai auga labai derlingame dirvožemyje, kitos – visiškai skurdžiame, tačiau nepaisant šių skirtumų, jas sieja bendras poreikis: vanduo negali užsistovėti, o šaknys turėtų lengvai gauti oro. Tai ypač svarbu vazonuose augantiems augalams. Priklausomai nuo rūšies, auginimo sąlygų ir priežiūros įpročių, vieni augintojai organinę dalį maišo su neorganiniais priedais, o kiti ruošia visiškai neorganinį substratą iš, pvz., pemzos, lavos uolienos granulių ir smėlio. Dėl aukščiau aprašytų kintamųjų neįmanoma pasakyti, kuris variantas geresnis, tačiau neužmirkstančio ir “kvėpuojančio” substrato svarba yra nenuginčijama.
• laistyti augančius, nelaistyti miegančių; kaudeksinių augalų vandens poreikis priklauso nuo ramybės laikotarpio. Gamtoje rūšys laikosi ritmo, tačiau vienos užmiega žiemą, o kitos ilsisi vasarą, tai priklauso nuo kritulių kiekio, temperatūros pokyčių, dienos ilgumo. Maža to, kambaryje gyvenančių augalų miego ritmas dėl įvairių faktorių gali apsiversti ar tapti nereguliarus. Ką tai reiškia? Lietuvoje įprasta, jog be papildomo apšvietimo augalai užmiega šaltuoju metų laiku, o gavę papildomos šviesos gali nenustoti augti. Storulių poilsis nebūtinai sutaps su tuo, prie ko esame pratę, tad reikėtų stebėti savo augalus ir jų beveik ar visiškai nelaistyti ramybės periodu bei pradėti/tęsti laistymą, kai stebimi akivaizdūs augimo ženklai. Tiesa, kai kurie augalai auga itin lėtai, o ilsėdamiesi lapų nenumeta, tad gali būti sunku suprasti, ilsisi jie ar ne. Tokiu atveju vertėtų laikytis taisyklės “geriau mažiau nei daugiau”, ypač kai dienos trumpos ar kambaryje vėsu, drėgna ir substratas ilgai džiūsta.

Na, o ką daryti, kad kaudeksas storėtų greičiau? Augintojai šiuo klausimu nesutaria. Vienų nuomone, augimą ženkliai paspartina dažnas negausus laistymas tam, kad substratas vegetacijos laikotarpiu visiškai neišdžiūtų ir smulkios šaknys išliktų gyvybingos bei galėtų aprūpinti augalą vandeniu, o kiti teigia, jog augalams reikia jausti nuolatinį drėgmės trūkumą, priešingu atveju jie įpras, kad vandens stygiaus nebūna, taigi nejus poreikio kaupti atsargas. Nėra vieningos nuomonės ir dėl vazono dydžio: kol vieni stebi ryškius kaudekso pokyčius pasodinę savo augintinius į dideles talpas, kiti džiaugiasi, jog raktas į sėkmę – negilus indas. Apibendrinus, stebuklingo, visiems tinkančio būdo nėra, tad reikia eksperimentuoti savo aplinkoje su savo augalais. Svarbiausia prisiminti dvi rekomendacijas, t.y. pasiruošti tinkamą substratą bei atsižvelgti į augalų poilsio metą, tuomet nei gausesnis/dažnesnis laistymas, nei didesnis vazonas neturėtų pridaryti bėdų eksperimentuojant.

Apie autorių

Žãlia žãlia, kur dairais… Turimų augalų istorijos ir pokyčiai, “augaliniai” sumanymai, patirtys, apsilankymai įvairiuose augalų kampeliuose ir kiti augalų reikalai – www.facebook.com/zaliazalia.plants